Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje pasaulio klinikose atliekamas nuo 1978 m. Lietuvoje dar 1993 m. net hormoninius tyrimus atlikti buvo sudėtinga. Paimtas pacienčių kraujas ištyrimui būdavo siunčiamas į Šveicariją arba į Angliją.
Negalima sakyti, kad universitetinės klinikos nedarė to, ką galėjo tomis sąlygomis daryti. Tačiau sistemos, laboratorijų ir kvalifikuotų specialistų, galinčių gydyti žmones, turinčius bėdų dėl vaisingumo nebuvo. Pacientai, apėję visas gydymo įstaigas, galų gale kreipdavosi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM).
Šioji, žinoma, irgi buvo bejėgė. Apie dirbtinio apvaisinimo įstatymą niekas ir girdėti nenorėjo. Vaikelio gimimo stebuklas daugeliui nevaisingų šeimų tiesiogine žodžio prasme buvo Dievo rankose.
Pradžia
Padėtis pasikeitė 1993 m. balandį. Tada Lietuvoje gydytos ir parengtos dirbtiniam apvaisinimui keturios poros pirmą kartą nuvyko į Londoną. Savo tėvynainiams nutarė pagelbėti Jungtinėje Karalystėje gyvenantis ir dirbantis lietuvių kilmės garsus gydytojas ginekologas, Londono karališkosios universitetinės ligoninės tometis vadovas ir privačios vaisingumo klinikos „The Bridge Centre“ vadovas profesorius Gediminas Grudzinskas.
Su juo jau kurį laiką bendradarbiavo gydytoja akušerė ginekologė Gražina Bogdanskienė, kuri pirmoji iš Baltijos šalių, savo lėšomis išvyko stažuotis į Daniją dirbtinio apvaisinimo srityje. Grįžusi iš pradžių bendradarbiaudama su prof. G. Grudzinsku Londone, vėliau – savo vadovaujamoje klinikoje, taikydama apvaisinimo mėgintuvėlyje metodus padėjo į pasaulį ateiti daugiau kaip penkiems šimtams vaikų.
Valstybinės ligoninės neturėjo jokių galimybių pagelbėti nevaisingoms poroms, nes įkurti laboratoriją neužtenka vienkartinės SAM investicijos. Reikia lėšų ją išlaikyti, kvalifikuotų specialistų ir įstatymų bazės, reglamentuojančios išskirtinę, nevienareikšmę medicininę procedūrą – apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Kartu su kolegomis, teisininkais, etikos specialistais daktarė G. Bogdanskienė buvo pakviesta į Seimo darbo grupę, rengiančią pirmąjį Lietuvoje Dirbtinio apvaisinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos mėnesį. Įstatymas įteisino leidimą naudoti donoro spermą, kiaušialąstes ir, jeigu reikia, užšaldyti embrionus. Dabar stabtelėkime. Dėl pacientų, o ne dėl gydytojų ir politikų. Jau tada, minėtoje darbo grupėje dar tik rengiant įstatymo projektą, sąvoka „užšaldyti embrionai“ sukėlė diskusijas. Krikščionių demokratų partijos atstovas Algirdas Saudargas paklausė: „Ar jų nepradės pardavinėti užsieniui?“ Šių metų pradžioje buvo pasiūlyta atnaujinti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo svarstymą ir padaryti jame pataisas. Viena jų, labiausiai sujaudinusi gydytojus – uždrausti šaldyti embrionus.
Embrionai – nepaklausi prekė
Donorystės tema – labai jautri. Ji apaugusi legendomis, baimėmis, nepasitikėjimu, apie parduotus organus kuriami detektyvai, romanai. Kiekvienas apie tai galime turėti savo nuomonę. Tačiau vos akimirką įsivaizduoji savo mirštantį vaiką ir supranti, kad nedvejodamas atiduotum jam savo širdį. Jei galėtum. Ir vis dėlto vangiai mūsų mažame krašte pildomos donoro kortelės.
Tačiau donoro embrionai, specialistų teigimu, skirtingai nuo kitų organų, pasirodo, yra absoliučiai nepaklausi prekė (teatleidžia gamta už tokį grubų gyvybės pavadinimą). Gydytoja akušerė ginekologė G. Bogdanskienė, Vaisingumo centro direktorė, kalbėjo skaičiais: „Jau 17 metų dirbu šitoje srityje ir dar nebuvo atvejo, kad kas prašytų embrionų – už pinigus ar už dyką. Politikai niekus kalba, nes neįsivaizduoja, kas tai yra. Net Amerikoje, kur tokia donorystė leidžiama, donoro embriono niekam nereikia, nes kiekvienas nori turėti savo arba nors pusę savo kūno ir kraujo. Jeigu tai ne mano embrionas, kuo procesas skiriasi nuo įsivaikinimo? Juk gims visiškai svetimas vaikas! Tai geriau įsivaikinti, – nereikės narkozės, kęsti procedūrų, gerti vaistų. O dar nežinia, ar įsitvirtins tas svetimas embrionas“.
– Kam reikalingas embrionų užšaldymas – pacientei, mokslui, gydytojui?
– Pirmiausia tai taupo pacientės pinigus, sveikatą ir suteikia garantiją, kad ji turės savo kūdikėlį. Pabandysiu paaiškinti, kaip atliekama procedūra, kainuojanti iki 10 tūkst. Lt.
Iš moters organizmo paimamos vidutiniškai 8–10 kiaušialąsčių. Jos apvaisinamos vyro sperma. Ląstelės apsivaisina ne visos, tik 50–60 proc. Tada jos dalijasi, dažniausiai irgi ne visos. Vystosi tik kokios trys keturios. Taigi lieka trys keturi embrionai. Tada, žiūrėdami pro mikroskopą, išrenkame geriausius, t. y. tuos, kurie turi didžiausią šansą įsitvirtinti gimdoje. Embrioną įdedame į moters gimdą, kitus užšaldome. Kodėl? Jeigu embrionui nepavyksta įsitvirtinti moters gimdoje, – o taip būna 50 proc. atvejų, – pacientei vėl reikia kartoti procedūrą iš naujo. Ką tai reiškia? Vėl mokami tūkstančiai litų, vėl medikamentinis paruošimas, kelios narkozės ir moteriai, ir vyrui, vėl skausmas ir nerimas, ar pavyks. O jeigu turime užšaldytų pacientės embrionų, tereikia juos atšildyti ir įdėti į gimdą.
Alternatyvaus įstatymo šalininkai teigia, kad jiems gaila užšaldytų embrionų, kurie galų gale išmetami.
– O kiek embrionų žūsta drauge su menstruacijomis? Atleiskit už medicininį tiesmukumą. Anglų medikai keturiolikos dienų po apvaisinimo ląstelę vadina ne embrionu, o preembrionu. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad preembrionas dar nieko nejaučia. O mes sušaldome dviejų dienų preembrioną.
– Kaip pasikeis padėtis, priėmus siūlomą įstatymo projektą?
– Rezultatai pablogės daugiau nei dukart. Taip jau atsitiko Italijoje. Katalikybės lopšyje egzistavo liberalus, žmogui skirtas dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Į gimdą dėdavo iki 10 embrionų, paskui pašalindavo neįsitvirtinusius. 2004-aisiais jie priėmė įstatymą, kurį dabar siūlo mūsiškiai. Pernai Žmogaus Europos reprodukcijos embriologijos draugijos konferencijoje, kurioje dalyvauju jau 13 metų, pirmą kartą vienai šaliai buvo paskirta beveik visa diena, – 5000 ginekologų diskutavo apie pablogėjusią padėtį Italijoje.
Per metus dirbtinių pastojimų sumažėjo nuo 36 iki 18 proc. Pastojimo tikimybė sumažėjo dukart. Ką daro italai? Keliauja į kitas šalis. Žmogus nenori atsisakyti vilties turėti kūdikį, gaišti laiko, kentėti skausmų ir leisti savo pinigų dėl neprotingo politikų sprendimo. Tačiau ką tik gavome gerą žinią iš Anglijos: lietuviams, turintiems legalų leidimą dirbti, anglai apmoka dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Tad mūsų valstybė vėl ne kaip atrodo.
Mūsų valstybė, skirtingai nuo kitų Europos šalių, nefinansuoja nei procedūros, nei medikamentų. Ir kol kas neketina to daryti. Kodėl apvaisinimas mėgintuvėlyje toks brangus?
– Iki 4 tūkst. Lt išleidžiama įvairiems vienkartinio naudojimo instrumentams. Iš moters organizmo kiaušialąstėms išimti naudojama adata, kurios kaina 400–500 Lt. Vienkartinė, iškart išmetama. Speciali terpė, į kurią ląstelės surenkamos, importuojama iš Danijos ir ji turi būti labai šviežia. Tai reiškia, kad atsiskraidiname lėktuvu.
Jos šimtas mililitrų kainuoja 600–800 Lt. Sunaudojai vienai pacientei ir išmeti buteliuką, net jeigu ir liko. Apvaisintos ląstelės auginamos inkubatoriuje, kuris „prižiūri“ jas mažiausiai dvi paras. Tai įrenginys, kuriam nuolat reikia tiekti CO2 ir azotą. Šis dujų mišinys turi būti labai švarus, todėl greitai sunaudojamas – tai irgi išlaidos. Pasidalijusius embrionus specialiu kateteriu įdedame į gimdą. Jis – irgi vienkartinis. Paklotai, chalatai, pirštinės, mėgintuvėliai, lėkštelės – viskas po procedūrų iškart išmetama.
Visa Europa reikalingas medžiagas, instrumentus perka tomis pačiomis kainomis. Tačiau kitose šalyse procedūros brangesnės, nes imamas didesnis mokestis už medikų darbą. Taigi pas mus atskrenda pacientai iš Kanados, Amerikos, Danijos, Vokietijos, nes esame žinomi, mūsų darbo lygis toks kaip visų kitų Europos šalių tiriančių specialistų, o kainos du tris kartus mažesnės, negu Europoje, penkiskart – negu Amerikoje. O valstybė neduoda nė cento.
Ar norite pasakyti, kad Lietuvos politikams trūksta geranoriškumo?
– Kitaip pasakyčiau – bijome patys savęs. Visur įžiūrime tik tai, kas blogiausia. Kodėl nematome, kuo geras koks nors reiškinys? Apskritai Lietuvoje yra labai mažai geranoriškumo ne tik medicinos srityje. Deja. Man teko daug šalių pamatyti ne kaip turistei, o kaip specialistei, dirbti įvairiose pasaulio klinikose, bendrauti su daugybe kolegų,– tokios atmosferos kaip Lietuvoje, niekur nėra.
Tarsi kas nors slėgtų. Čia gimiau, čia augau, čia dirbu ir, turbūt, dirbsiu. Bet man skaudu. Valstybė dirbtinio apvaisinimo srityje mūsų žmonėms niekuo nepadėjo ir nepadeda. Ir, atrodo, neketina padėti. Tačiau ką tik gavome gerą žinią iš Anglijos: lietuviams, turintiems legalų leidimą dirbti, anglai apmoka dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Vėl vyksime į Londoną.
Statistinė padėtis
-
Pasaulyje kas šešta pora susiduria su vaisingumo sutrikimais, t. y. 10–15 proc.
-
Pakartotinai pastoti negali 10–25 proc. šeimų, jau auginančių vaiką.
-
Lietuvoje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja 2000.
-
ES šalyse tik Lietuva ir Latvija nekompensuoja nei vaistų, nei gydymo procedūrų. Kitose šalyse kompensuojama arba vaistai, arba gydymas.
-
Lietuvoje yra trys klinikos teikiančios dirbtinio apvaisinimo procedūrą: Gražinos Bogdanskienės Vaisingumo centras, Vaisingumo klinika bei Motinos ir vaiko klinika. Per metus jos atlieka apie 300 procedūrų. Reikėtų 10 kartų daugiau.
-
Vidutinė procedūros kaina – 8–10 tūkst. Lt. Lietuvoje tokią kainą gali mokėti maždaug 10 proc. šeimų, kurioms šios pagalbos reikia.
Eugenija Kostinienė,
Savaitraštis "Laikas"
