Vaiko atėjimas į šį pasaulį ne tik tėvams, bet ir gydytojai prilygsta stebuklui. „Nors jau du dešimtmečius esu to stebuklo liudininkė ir atlieku pagalbinio apvaisinimo procedūras, vis dar negaliu atsistebėti, kaip iš tos ląstelės išsivysto žmogus. Kaip medikė galiu paaiškinti, o kaip žmogus negaliu patikėti“, – šypsojosi Vaisingumo centro Vilniuje įkūrėja G.Bogdanskienė.
Gal todėl ši gydytoja niekada neatlieka aborto. „Abortas – tai žmogeliuko šalinimas dalimis. Man tai žiauru. Jokio kito tinkamesnio žodžio nerandu. Mūsų klinika padeda susilaukti vaikelio, tad ši veikla ir abortai visiškai nedera. Negaliu viena ranka atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje, o kita – nutraukti nėštumą“, – tikino pagalbinio apvaisinimo pradininkė Lietuvoje.
Porų paslaptis po devyniais užraktais sauganti medikė dėl savo veiklos sulaukia ne tik pagyrų. Dar ir dabar visuomenė į pagalbinio apvaisinimo procedūras žiūri baugščiai, o Bažnyčia neslepia priešiškumo. O pacientai, kuriems padėjote susilaukti kūdikių, sutikę jus gatvėje pasisveikina, parodo savo mažylius? – paklausiau gydytojos G.Bogdanskienės.
– Dauguma – taip. Prieina ir stumdami vežimėlį su mažyliu, ir su paaugusiais vaikais. Nors visada pagalvoju – ar žmogus norės atsitiktinai sutikęs mane pasisveikinti? Gal man reikėtų praeiti pro šalį? Turiu pacientų, kurie stengiasi apsimesti, kad nepažįsta manęs. Bandau ir juos suprasti. Lietuvoje daug pašaipūnų, žmonės bijo kalbėti apie tai, kad jų vaikas gimė po apvaisinimo mėgintuvėlyje. Bet juk čia nieko gėdingo nėra. Tai – jų vaikas, nesiskiriantis nuo to, kuris pradėtas lytinio akto metu.
Kitiems būna nejauku prieš draugus, kad turėjo nevaisingumo problemų. Kai po atliktos procedūros gimė kūdikis mano kolegoms medikams, net jie apie tai nepranešė. Sužinojau po daugelio metų, kai dėl savo draugų panašios problemos į kliniką paskambino to vaiko tėvas. Jis prisipažino, kad po apvaisinimo mėgintuvėlyje gimusiam jų vaikui – jau keturiolika metų. Tada ir padėkojo.
– Esame skaičiavę, kad turėtų būti keli tūkstančiai. Galbūt yra daugiau, bet mes to nežinome. Ne visos po mūsų klinikoje atliktos procedūros pastojusios moterys vėliau pasirodo. Yra tokių, kurios pakeičia gydytoją, išnešioja, pagimdo kūdikį ir stengiasi pamiršti tą patyrimą klinikoje ir nevaisingumo problemą.
– Ar teisinga nuomonė, kad dažniausiai dėl nevaisingumo kalta moteris?
– Tai – mitas, itin gajus miesteliuose ir kaimuose. Ten sakoma – prisidarė kažkada abortų, tai ir negali pastoti. Jau daugelį metų visuomenę bandome šviesti aiškindami, kad poros nevaisingumo priežastis gali būti susijusi ir su vyru. Pamažu situacija keičiasi.
Anksčiau vyrą atsivilioti į mūsų gydymo įstaigą buvo beveik neįmanoma. Dabar vis dažniau poros ateina kartu. Bet retai vyras ateina pirmas. Dažniausiai ateina moteris, neretai paskatinta anytos (šypsosi).
Kartais paaiškėja, kad moteris negali pastoti dėl psichologinių priežasčių. Jei kažkada iš tiesų buvo nutrauktas nėštumas, moteris jaučia stiprų kaltės jausmą. Ji smerkia save, įtiki, kad nevaisingumas – tai bausmė. Mintys ir jausmai virsta fiziniais sveikatos sutrikimais – atsiranda psichosomatika. Dėl šio kaltės jausmo moteris ilgai negali pastoti. Tokiu atveju kartais užtenka pasikalbėti, nuraminti, ir moteris po kiek laiko natūraliai pastoja.
– Bažnyčios atstovai jums iki šiol prikaišioja, kad kišatės į Dievo darbą.
– Iš pat pradžių, kai išgirdo apie pagalbinio apvaisinimo procedūras, Bažnyčios atstovai stebėjosi, kaip gali užsimegzti žmogaus gyvybė ne organizme.
Esu girdėjusi, kad net per paskaitas jaunavedžiams kunigai įspėdavo jaunus žmones nesusivilioti apvaisinimu mėgintuvėlyje, jei kiltų vaisingumo problemų, geriau įsivaikinti. Man tokios kalbos atrodo negarbingos. Bažnyčia negali nurodyti, kaip žmonėms elgtis.
Nevaisingumas negali tapti pagrindiniu įsivaikinimo motyvu. Vienas dalykas – svajoti apie savo kūdikį, kitas – norėti padėti svetimam paliktam vaikui. Čia negali būti mainų. Niekas nežino, ar vėliau žmogus nesigrauš, kad įsivaikindamas bandė spręsti nevaisingumo problemą ir galbūt nepadarė visko, kad susilauktų savo biologinio vaiko.
Mes galime tik nustatyti diagnozę – kokių galimybių pora turi susilaukti vaikų, patarti, kokį gydymą pasirinkti. O pora pati turi nuspręsti, ką daryti. Pagal Bažnyčios nuostatą, vaiko atsiradimas negali būti atskirtas nuo sutuoktinių meilės perdavimo vienas kitam. Tad aš patariu po mūsų procedūros pasimylėti (šypsosi).
Medikai ne dievai – tik pagalbininkai.
– Ar galima pagalbinį apvaisinimą vadinti gydymu?
– Moterys negali pastoti dėl įvairiausių priežasčių. Viena jų – gelbstint moters gyvybę po pūlinio apendicito operacijos pašalinti kiaušintakiai. Pagalbinis apvaisinimas tokiu atveju – vienintelė galimybė moteriai susilaukti kūdikio. Tam tikra prasme tai yra moters gydymas.
– Kiek paprastai į moters gimdą įsodinama embrionų?
– Tai turėtų spręsti busimieji tėvai – kiek kiaušialąsčių jie norėtų apvaisinti laboratorijoje ir kiek embrionų vienu metu perkelti į gimdą. Lietuvoje įsodinama ne daugiau kaip trys embrionai. Po tokios procedūros tikimybė, kad moteris pastos, yra 30–40 procentų.
Tuo tarpu bandant kas mėnesį natūraliai pastoti tikimybė yra 15 procentų. Pavyzdžiui, Italijoje iki 2004-ųjų, kol nebuvo priimtas naujas dirbtinio apvaisinimo įstatymas, moteriai į gimdą būdavo įsodinama dešimt, dvylika, keturiolika embrionų. Jei įsitvirtindavo visi, medikai turėdavo daryti redukciją, t.y. pašalinti dalį vaisių, suleidžiant jiems jau į plakančią širdutę vaistų. Tai, mano galva,
ne kas kita kaip vaisių žudymas.
– Koks likusių užšaldytų embrionų likimas?
– Tai iš tiesų dilema. Paprastai užšaldome penkis šešis vienos poros embrionus. Jei pora po procedūros susilaukia vieno ar kelių vaikelių, niekas nežino, kada jiems vėl gali prireikti užšaldytų embrionų. Yra žmonių, kurie savo užšaldytus embrionus padovanoja kitoms poroms, turinčioms dar didesnių nevaisingumo problemų.
Kartais mes embrionus saugome metų metus. Nesakau, kad mums negaila žuvusių embrionų, tačiau tai – natūrali atranka. Laboratorijoje žūva mažiau embrionų nei natūraliai moters organizme ciklo metu bandant pastoti. Kai kas rekomenduoja šaldyti ne embrionus, bet moters kiaušialąstes. Tačiau tai – brangesnė procedūra, o pastojimo galimybė mažesnė. Tokių procedūrų valstybė kol kas nefinansuoja.
– Ar negali atsitikti taip, kad po kelerių metų į jus kreipsis ir vaisingumo problemų neturinčios poros, bet norinčios greitesnio rezultato?
– Neseniai britų dienraštis „The Times“ palietė šią temą – esą po kelerių metų vaikus paleisti į pasaulį įprastiniu būdu taps nebemadinga. Išpopuliarės apvaisinimai mėgintuvėlyje, o technologijos pasieks tokį lygį, kad pastojimo tikimybė iš pirmo karto sieks šimtą procentų. Tai šiek tiek utopiška. Nors technologijos iš tiesų tobulėja, kad tai taptų mada – abejoju. Juk lytinis aktas suteikia seksualinio džiaugsmo ir atliekamas ne tik tam, kad būtų pradėtas kūdikis.
Tiesa, vis dažniau kalbama ir apie sumažėjusį žmonių seksualumą. Greitas gyvenimo tempas, stresas, mintys apie karjerą, užimtumas trukdo normaliam dviejų žmonių gyvenimui. Poros vis dažiau laiko randa vienas kitam, glamonėms ir prisilietimams. Noras suartėti pasitraukia į antrą planą.
– Ar procedūra turėtų būti atliekama tik sutuoktinių poroms?
– Mes negalime priversti žmonių prieš procedūrą susituokti. Juk žmonės, neturintys nevaisingumo problemos ir gyvenantys kaip partneriai, neklausia, gali jie turėti kūdikį ar ne. Kodėl turėtų būti diskriminuojamos poros, kurios turi nevaisingumo problemų?
Nuogąstaujama, kam partnerių skyrybų atveju priklausys kūdikio, pradėto mėgintuvėlyje, globa. O kam vaiko globa dažniausiai atitenka sutuoktinių skyrybų atveju?
– Ar vienišos moterys į jūsų kliniką kreipiasi kaip į spermos banką?
– Taip. Bet mes tokios paslaugos neteikiame ir siunčiame jas į kaimyninėje šalyje esančias klinikas – spermos bankus. Moteris turi teisę susilaukti kūdikio. Ji neprivalo turėti partnerį ar norėti jį turėti.
– Tuomet jums turėtų būti priimtina idėja, kad su donoro pagalba kūdikio gali susilaukti ir homoseksualių moterų poros?
– Anksčiau ar vėliau Lietuvoje reikės spręsti dilemą, ar homoseksualios poros, tiek vyrai, tiek moterys, gali auginti savo ar įsivaikintus vaikus. Todėl apie tai reikia diskutuoti. Visuomenė būgštauja, ar tokios poros nepadarys įtakos vaiko seksualinei orientacijai. Bet niekas nežino, kaip homoseksualioje šeimoje gali būti auklėjamas vaikas. Primesti bręstančiam vaikui savo lytinę orientaciją, man atrodo, būtų negarbinga. Tačiau gal taip nenutiktų.
– Esate už spermos donorystę, tačiau su šiuo procesu susijęs ir incesto – kraujomaišos pavojus, apie kurį Lietuvoje dar mažai kalbama.
– Jau dabar yra didelis kraujomaišos pavojus, nors Lietuvoje dar nepatvirtintas spermos donorystės įstatymas. Moterys, ieškančios donoro, dažniausiai siunčiamos į Latvijos klinikas, kur įteisinta spermos donorystė. Tačiau dažniausiai viena latvių klinika turi tik kokius penkis donorus ir jų sperma apvaisina visas pacientes.
Padėtis gali tapti dramatiška, jei toje klinikoje apvaisinus šimtą lietuvių nuo to paties donoro gims šimtas vaikų. Kas gali garantuoti, kad ateityje nesusitiks brolis su seserimi ir nesusituoks? Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nėra įteisinta šių procesų kontrolė, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Šioje šalyje, turinčioje per 60 milijonų gyventojų, nuo vieno donoro gali gimti tik trys vaikai. Taip stengiamasi apsisaugoti nuo kraujomaišos.
Jau septynerius metus rengiamame dirbtinio apvaisinimo įstatyme numatyta ir spermos donorystė Lietuvoje. Kiek vaikų galės gimti nuo to paties donoro?
– Jei įstatymas bus priimtas ir Lietuvoje atsiras spermos bankas, nuo to paties donoro galės gimti penki vaikai. Nors dalyvavau kuriant šį įstatymą, tam nepritariau. Lietuva – maža šalis, joje bus maži spermos bankai su mažai donorų. Todėl, mano nuomone, nuo to paties donoro galėtų gimti vienas, daugiausia – du vaikai. Lietuvoje, kurioje dar egzistuoja archajiškas požiūris į daugelį naujų reiškinių, naivu tikėtis, kad tėvai savo vaikams pasakys, jog jie buvo pradėti iš donoro spermos. Nors gal patys tėvai bus suinteresuoti tai pasakyti, kad apsaugotų vaikus nuo galimos kraujomaišos.
Skandinavijos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje vaikai, gimę po apvaisinimo mėgintuvėlyje, registruojami. Tačiau sunkiai įsivaizduoju, kaip tą konfidencialiai galima būtų padaryti Lietuvoje. Pas mus dar nėra konfidencialumo kultūros. Nespėji mirktelėti viename Vilniaus gale, kitas miesto galas jau žino. Medicininė informacija žaibiškai nuteka. Man tai nesuprantama. Už konfidencialumo nesilaikymą turėtų būti baudžiama, bet to nėra.
– Ar tai, kad pati auginate septyniolikos metų sūnų, padeda suprasti moteris, kurios svajoja apie savo kūdikį?
– Žinoma. Man būtų sunku įsivaizduoti gyvenimą be vaiko. Bažnyčios atstovai tvirtina, kad dažnai noras susilaukti kūdikio tampa akla siekiamybe, tarsi taip moteris bando užpildyti tuštumą. Bet tai normalu. Juk tai ir duota Dievo – noras dalį savęs palikti po savęs. Labai suprantu tas moteris ir stengiuosi joms padėti.
Lietuvos ryto priedas "Stilius"