Statistika teigia, kad mūsų šalyje kas šešta pora yra nevaisinga. Nevaisingumu vadinama situacija, kai dėl vyro ar moters ligų pora negali susilaukti vaikučio. Gydytoja ginekologė Gražina Bogdanskienė pirmoji į Lietuvą atvežė suvokimą, kad nevaisingoms poroms galima padėti, ji inicijavo pirmąjį Nevaisingumo įstatymą, jos pasiūlytas terminas „dirbtinis apvaisinimas” naudojamas iki šiol. Su gydytoja kalbamės apie pokyčius, kurie įvyko nevaisingumo diagnostikos ir gydymo srityje.
Prieš maždaug dvidešimt metų buvau pakviesta į Sveikatos apsaugos ministeriją dirbti gydytoja akušere ginekologe konsultante ambulatorinei pagalbai. Tuomet į mus kreipdavosi daugybė porų, kurios negalėdavo susilaukti vaikelio. Jos teigdavo, kad negali gauti kvalifikuotos pagalbos ir ištyrimo/gydymo Lietuvoje. Asmeniškai organizuodavau tokių porų ištyrimą ir nukreipimą kur nors. Tas „kur nors“ dažniausiai būdavo tuometinis Leningradas arba Maskva. Ten jau buvo nevaisingumo gydymo centrai, kurių mūsų šalyje, deja, nebuvo. Visas procesas būdavo pakankamai sudėtingas, nes reikėdavo su tų šalių medikais palaikyti ryšį, rašyti jiems, žmonės važiuodavo konsultacijoms. Tai nebuvo patogu žmonėms.
Prieš dvidešimt metų mes galėjom daryti mažai tyrimų, atlikdavome kiaušintakių praeinamumo tyrimą, bet hormoninius tyrimus, kurie yra labai svarbūs, nes sudaro trečdalį nevaisingumo priežasčių, atlikti negalėjom. Nebuvo sistemos, nebuvo aparatūros.
Tokių besikreipiančių porų buvo šimtai. Stovėti vietoje tiek specialybėje, tiek asmeniniame gyvenime nemėgstu. Visuomet ieškau iššūkių. Todėl pagalvojau, kodėl Lietuvoje negali būti tas pats, kas yra Maskvoje ir Europoje? Kad nereikėtų mūsų žmonių siųsti į užsienį ir sakyti „atleiskit, mes bejėgiai“. Medikui pasakyti pacientui, kad jis nieko negali padėti, tikrai yra labai nemalonu.
Pradėjau domėtis užsienio patirtimi šioje srityje ir supratau, kad tai, ką mes darome Lietuvoje, yra per mažai. Per mažai mes darom žmogui, mes galėtume padaryti daug daugiau. Išvykau pasimokyti į užsienį ir įgytą patirtį bei žinias ėmiau taikyti mūsų šalyje.
Kas pasikeitė per dvidešimt metų? Kas pasikeitė nuo to laiko, kai galėjote padėti tik dėl kiaušintakių nepraeinamumo ir ką galite padaryti dabar?
Per dvidešimt metų įvyko tikra revoliucija šitoje srityje. Kai stažavausi užsienyje, dirbtinis apvaisinimas ten turėjo pavadinimą IVF – in vitro fertilizacija. 1978 m. Anglijoje gimė pirma mergaitė Luiza Braun. Tuomet mes buvom jau dvylika metų atsilikę nuo pasaulio. 1990 m. būdama Danijoje domėjausi viskuo, kas susiję su nevaisingumu: hormoniniai tyrimai, hormoninių sutrikimų diagnostika, laparaskopijos, gydymas (intrauterinės inseminacijos), apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Tais metais Lietuvoje net toks terminas kaip apvaisinimas mėgintuvėlyje nebuvo žinomas.
Man grįžus, po septynių mėnesių stažuotės, pradėjau aktyviau kalbėti apie nevaisingumo problemą. Šitie terminai tapo geriau žinomi mūsų šalies žmonėms.
Tie nauji nevaisingumo gydymo metodai, kurių mūsų šalies medikai nežinojo, tai IUI (intrauterinė inseminacija – spermos patalpinimas į gimdą), IVF (in vitro fertilizacija) – dabar sakome apvaisinimas mėgintuvėlyje. Šiuo metu tai jau yra, galima sakyti, auksiniai standartai.
Pradėjau bendradarbiauti su Londono Karališkaja universitetine ligonine. Tuomet nebuvo su kuo pasitarti dėl termino, buvo įvestas „dirbtinis apvaisinimas.” Dabar dėl šio termino esam labai kritikuojami. Nes daugeliu atveju, gydant nevaisingumą, nėra nieko dirbtino, tačiau šis terminas jau įtrauktas net ir į Civilinį kodeksą.
Apvaisinimą mėgintuvėlyje mes pradėjom 1993 m., drauge su Londono Karališkajam universitetine ligonine, jie yra mūsų mokytojai. Mūsų pirmosios dvynukės gimė 1994 m., dabar joms apie šešiolika metų.
Kitas metodas, kurį pradėjau taikyti savo įkurtame Vaisingumo centre, buvo ICSI – nemaža naujovė visame pasaulyje. Kai paciento spermoje yra labai mažai spermatozoidų, tai mes po vieną spermatozoidą, vaizdžiai sakant, išgaudome specialiomis adatėlėmis. Ir po vieną spermatozoidą patalpiname į kiaušialąstę. Dėl to ši procedūra savo pavadinime turi žodį injekcija – intra citoplazminė spermatozoidų injekcija. Šią procedūrą pradėjome Lietuvoje taikyti pirmieji, po šios procedūros pirmieji vaikai gimė 2001 m.
Dar sudėtingesnės situacijos, kada spermoje visiškai nėra spermatozoidų. Tuomet mes atliekame taip vadinamą TESA procedūrą. Iš sėklidžių labai plonomis adatėlėmis imame spermatozoidus ir toliau viskas vyksta kaip ICSI – mes juos įterpiam į kiaušialąstę. Ištraukiam tokius siūlelius, labai plonus audinius iš sėklidės, o tuose siūleliuose dažnai būna spermatozoidų.
Šita procedūra tinka tiems pacientams, kurie gamina tokį mažą kiekį spermos, kad jis neišsiskiria į aplinką arba paėmę spermą, ir žiūrėdami pro mikroskopą, tame skystyje mes nerandame spermatozoidų.
Yra dar grupė pacientų vyrų, kuriems užsikimšę tam tikri latakėliai arba po sterilizacijos ir per juos nepasišalina spermatozoidai į išorę. Tokiems vyrams taip pat galime padėti susilaukti vaikų.
Klausantis jūsų, ryškėja du nevaisingumo aspektai – dėl vyro ir dėl moters ligų. Kai buvo tik pradėta kalbėti apie nevaisingumo priežastis, visuomenėje egzistavo įsitikinimas, kad dėl nepastojimo kalta tik moteris. Šis įsitikinimas jau, matyt, sugriautas?
Šitą mitą mes sugriovėm. Prieš eilę metų ir dabar ateina moterys, kurios sako „turbūt čia aš kalta“. Nevaisingumas nėra kaltė, tai yra liga. Ir jos nėra ko gėdytis. Labai dažnai moteris gėdijasi, jeigu negali susilaukti vaiko. „Visos draugės pastoja, o aš negaliu...“
Buvo dar toks mitas Lietuvoje – abortų prisidarė, todėl negali pastoti. Netgi pas mus atėjusios moterys mušdavosi į krūtinę ir sakydavo, kad jos nedarė abortų. Mes tikim. Abortai kaip priežastis yra tik nedidelė dalis visame nevaisingumo išsivystymo priežasčių aspekte.
Prieš dvidešimt metų statistika buvo šiek tiek vyrų naudai – 30 proc. priežasčių priklausė nuo vyro sveikatos. Dabar šis procentas pasiskirstęs tolygiai: 40 proc. nuo vyrų, 40 proc. nuo moterų ligų, 10 proc. nuo abiejų ir 20 proc. atvejų priežastys lieka neaiškios. Ir pasaulyje, ir Europoje ryškėja tendencija, kad vyrų spermos kokybė prastėja. Štai ir nevaisingumo priežasčių tarpe atsirado lygybė (šypteli).
Ką jus patartumėte vyrams ir moterims, kaip gyventi, kad susilauktume vaikų? Ką daryti ir ko nedaryti, kad nenukentėtų gebėjimas susilaukti kūdikio? Nuo kokio amžiau pradėti apie tai galvoti?
Pirmiausiai, mano nuomone, didelį dėmesį turėtų atkreipti tėvai. Jeigu auginama mergaitė, reikia žiūrėti, kada prasideda jos menstruacijos, kiek tuomet mergaitei metų. Mūsų geografinėje platumoje menstruacijos prasideda, esant tokiam pagreitėjusiam gyvenimo tempui, sulaukus 10-12 metų. Jeigu menstruacijų nėra iki septyniolikos metų, tai 99 proc. atvejų tokios merginos turi hormoninių problemų, dėl kurių jos tikrai ateityje turės pastojimo sunkumų. Būtina kuo anksčiau išsiaiškinti hormoninius sutrikimus, nes jie sudaro 30 proc. nevaisingumo priežasčių, kurios priklauso nuo moterų.
Mama turėtų dukrą pamokinti, kaip stebėti ciklą, žiūrėti, ar jis reguliarus, kiek jis tęsiasi, kas kiek dienų kartojasi. Ciklas turėtų nusistovėti per maždaug pusę metų.
Kitas dalykas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį – tai lytiniu keliu plintančios infekcijos. Mūsų požiūris į lytinius santykius pasikeitė ne į gerą pusę. Nenoriu moralizuoti, tačiau merginos turėtų galvoti apie šias infekcijas, kuriomis gali užsikrėsti lytiniu keliu, santykiaujant be prezervatyvo. Lietuvoje paskutinius penkerius metus stebiu labai didelio lytiškai plintančių infekcijų (chlamidijų, ureaplazmų) užsikrėtimo mastą. Praktiškai vienokią ar kitokią infekciją turi kas antra į mūsų centrą besikreipianti moteris.
Lytiškai plintančios infekcijos tampa ne tik nevaisingumo priežastimi, tačiau gali būti ir gimdos kaklelio vėžio priežastimi. Chlamidijos ir ureaplazmos sukelia kiaušintakių nepraeinamumą. Jeigu dar infekcija kartojasi, tai kiaušintakiai, vaizdžiai sakant, susiklijuoja taip, kad mes paskui jų niekaip neatklijuosim. Kai išsivysto tokia liga kaip kiaušintakių nepraeinamumas, pastojimas natūraliu būdu tampa neįmanomas. Tokios moterys susilaukti kūdikio galės tik dirbtinio apvaisinimo metodo pagalba.
Žodžiu, moterims reikia rūpintis savo kiaušintakių sveikata, tiksliau jų praeinamumu. Reikia saugotis ne tik lytiniu keliu plintančių infekcijų, tačiau ir imuniteto nusilpimo, nes tuo metu net paprasčiausia infekcija (pavyzdžiui, įvairūs kokai, kurių yra mūsų organizme) gali sukelti infekciją ir kiaušintakiai, saugodami organizmą nuo tolimesnio infekcijos keliavimo į organizmą, sulimpa. Vadinasi, kiekvienos moters gyvenime turi būti sveikas gyvenimo būdas – tinkama mityba, organizmo stiprinimas, fizinis aktyvumas. Visa tai teigiamai veikia mūsų lytinę sveikatą. Sveikas gyvenimo būdas nuo mažų dienų užtikrina, kad moteris bus vaisinga ir sugebės susilaukti vaikelio.
Moterims rekomendacijos gan aiškios. O kaip reikėtų gyventi vyrams, kad jų spermatozoidai visuomet būtų greiti?
Vyrams taip pat reikia saugotis lytiškai plintančių infekcijų, nes jos sukelia prostatos uždegimus. Esant prostatitui, kuris pereina į lėtinį, vystosi tam tikros komplikacijos, dėl kurių blogėja spermos kokybė, jau nekalbu apie tai, kad prastėja seksualinio gyvenimo kokybė.
Nuo pirmųjų berniuko gyvenimo dienų, reikia stebėti ar nusileido berniuko sėklidės. Jeigu sėklidės yra nenusileidusios ir jos neoperuojamos vaikų amžiuje, tokie vyrai ateityje bus nevaisingi. Jeigu sėklidės iš pilvo ertmės yra nuleidžiamos į išorę – į kapšelius – laiku, tuomet spermatozoidų gamyba dar nebūna sutrikdyta.
Dar patariu saugoti savo sėklides ne ką mažiau nei akis (juokiasi). Sėklidžių trauma sukelia sėklidžių vandenę ir spermatozoidų gamyba sutrinka. Tad, mieli vyrai, labai saugokit savo sėklides.
Ir taip pat nepamirškite gyventi sveikai – jokių žalingų įpročių, sveikas maistas ir fizinis aktyvumas.
Ačiū už pokalbį
Daiva Ausėnaitė
