Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų ir kasmet jų padaugėja maždaug dviem tūkstančiais
Inga SMALSKIENĖ
Kol pas mus įstatymų leidėjai daugiau kaip dešimt metų svarsto ir niekaip nesusitaria dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo galutinio varianto, pasaulis sparčiai žengia į priekį. Ir jau kalba apie lytinių ląstelių ir spermos donorystės, kuria anksčiau taip žavėjosi ir kurią norima įteisinti Lietuvoje, keliamas grėsmes.
Linksta prie liberalesnio varianto
Šalies medikai yra įvaldę šiuolaikines nevaisingumo gydymo metodikas, įstaigos apsirūpinusios modernia aparatūra, tačiau nepasiturinčioms nevaisingoms poroms pagalbinis apvaisinimas neprieinamas. Valstybė jo nekompensuoja, pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikia privačios klinikos.
Kai kurios pasaulyje įprastos pagalbos, pavyzdžiui, lytinių ląstelių donorystės, mūsų medikai negali taikyti, nes tai nereglamentuota teisės aktais. Dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje reglamentuoja dar 1999 metais patvirtintas sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Specialistai jį vadina abstrakčiu, nes jis aiškiai neapibrėžia tokių svarbių dalykų, kaip, pavyzdžiui, sukuriamų embrionų skaičius ar galimas jų šaldymas.
Paraginta Europos Komisijos, Lietuva vėl atvertė pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą. Tiksliau, du. Vienas jų – konservatyvesnis, ribojantis sukuriamų embrionų skaičių iki 3 ir draudžiantis juos šaldyti. Taip pat pasisakantis prieš asmenų, kurių nesieja santuokos ar oficialūs partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystę. Kitas, liberalesnis, kalba apie visų paimtų moters kiaušialąsčių apvaisinimą ir likusių nepanaudotų embrionų užšaldymą, galimybę kartu gyvenančioms, bet santuokos neįregistravusioms poroms naudotis pagalbinio apvaisinimo procedūroms, leidimą ligoniams, kuriems dėl agresyvių gydymo metodikų gresia nevaisingumas, užšaldyti spermos ir lytines ląsteles, kad vėliau jie galėtų susilaukti vaikų.
Liberalesnio įstatymo variantą siūlantis dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juras Požėla su kolegomis mėgina įtikinti Seimą, kad pagalbinio apvaisinimo, kaip ir kitų ligų gydymas, būtų reglamentuojamas ne įstatymu, o Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos – pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos, nustatyta tvarka.
Supaprastinti pagalbinio apvaisinimo teisinį reguliavimą veikiausiai nepavyks – tam prieštarauja teisininkai. Tačiau liberalesnis įstatymo variantas jau skinasi kelią.
„Pasistūmėta gerokai į priekį. Seimo sveikatos reikalų komitetas pritarė neriboti embrionų skaičiaus, leisti juos šaldyti, taip pat pasisakė už spermos ir lytinių ląstelių donorystę. Žinoma, galutinį žodį tars Seimas“, – sakė šio komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas.
Gydytojo ginekologo išsilavinimą turintis politikas ir liberalesnį įstatymo projektą palaikantys jo kolegos tvirtina, kad šis palankesnis bevaikėms poroms. Esą jei pagalbinio apvaisinimo metu sukuriama daugiau embrionų, nei jų galima perkelti į gimdą, likę nepanaudoti embrionai bus laikomi lytinių ląstelių banke. Nepavykus pirmajai pagalbinio apvaisinimo procedūrai, kitai būtų naudojami saugojami embrionai. Tad prieš procedūrą moteriai nebereikėtų skirti brangių vaistų kiaušidėms stimuliuoti, būtų tausojama jos sveikata.
Jų nuomone, lytinių ląstelių laikymo specialiame banke trukmę reikėtų pailginti nuo 5 iki 10 metų, kad jaunas žmogus, sergantis onkologine liga ir prieš gydymą lytines ląsteles padėjęs laikyti vaisingumui išsaugoti, galėtų jas panaudoti ateityje, jei po taikytos chemoterapijos ar spindulinio gydymo lieka nevaisingas.
Onkologijoje penkeri metai yra nedaug laiko. Kita vertus, pagalbinio apvaisinimo specialistai aiškina, kad ilgiau kaip penkerius metus užšaldytų laikomų lytinių ląstelių kokybė prastėja.
„Iš tiesų, dėl tam tikrų pagalbinio apvaisinimo aspektų išsiskiria ne tik politikų, bet gydytojų, mokslininkų nuomonės“, – A. Matulas neneigia, kad liberalesnis įstatymo projektas yra netobulas. Tačiau neabejoja, kad pagaliau reikia priimti įstatymą, kad nevaisingos poros galėtų susilaukti vaikų.
Pasak jo, jau antri metai Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžete yra numatoma lėšų nevaisingumo gydymui apmokėti, bet nepriėmus įstatymo jos taip ir lieka nepanaudotos.
Medikus kaltina klaidinant visuomenę
Bažnyčią šiurpina ir leidimas kurti neribotą embrionų skaičių, ir pagalbinio apvaisinimo įstatymo teisiniai aspektai, kai procedūra, kurios metu pradedamas naujas žmogus, gali būti sulyginama su apendicito gydymu.
Gydytojo išsilavinimą turintis kunigas, profesorius, daktaras Andrius Narbekovas tikina, kad Bažnyčia nėra prieš pagalbinį apvaisinimą. Tiesiog nepritaria tam tikriems moralei prieštaraujantiems jo aspektams.
„Ankstesnis įstatymo projektas šiuo atžvilgiu buvo geresnis nei tas, kurį dabar siūlo dabartinis sveikatos apsaugos ministras ir jo kolegos, – sako A. Narbekovas. – Pavyzdžiui, leidimas sukurti neribotą skaičių embrionų ir juos šaldyti reiškia, kad nepanaudoti embrionai tiesiog žus. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medikai sako, kad šiais laikais kiaušialąstes galima užšaldyti, išvengiant būtinybės šaldyti embrionus, ir apvaisinimo rezultatai būna dar geresni. Be to, moteriai nereikia pakartotinės stimuliacijos medikamentais. Kodėl nenorima svarstyti embrionų šaldymo alternatyvos? Matyt, kai kurie šiuo verslu užsiimantys medikai sąmoningai klaidina visuomenę.“
Dvasininko teigimu, jie giria preimplantacinę diagnostiką kaip pažangią metodiką, leisiančią susilaukti sveikų palikuonių. Iš tiesų ji paprastai yra atliekama diagnostiniais tikslais, siekiant nustatyti genetines anomalijas embrione, o jas nustačius tokius embrionus sunaikinti. Medicina nepajėgi jiems pritaikyti jokių terapijų.
A. Narbekovas pritaria dalies Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medikų nuomonei, kad embrionų atranka ir sunaikinimas, siekiant atsikratyti potencialiu ligoniu, užuot suteikus jam pagalbą, labiausiai prieštarauja moralei ir Hipokrato priesaikai. Bažnyčiai visiškai nepriimtina ir mirusių asmenų lytinių ląstelių donorystė. Pasak kunigo, tokie vaikai būtų pasmerkti būti našlaičiais.
Bažnyčiai nepriimtina lytinių ląstelių donorystė, kai donorais yra tretieji asmenys, nes iš vaikų atimama galimybė žinoti savo biologinius tėvus. Tačiau ligonių lytinių ląstelių užšaldymas nekelia tokių didelių moralinių problemų, kaip spermos ar kiaušialąsčių donorystė.
A. Narbekovo teigimu, dvasininkai, kaip ir visa visuomenė, yra suinteresuoti, kad pagaliau būtų priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas. „Tai, kas dabar vyksta be jokios tvarkos, bus sutvarkyta įstatymu“, – tikisi kunigas.
Šeima džiaugiasi savo laime
Onkohematologinių ligonių asociacijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė norėtų, kad Seimas priimtų liberalesnį įstatymo variantą. Už jį pasisako ir nemažai kitų nevyriausybinių organizacijų.
I. Drėgvienę ypač džiugina, kad įstatymų leidėjai linkę leisti užšaldyti lytines ląsteles. Tai onkologiniams ir kitiems ligoniams, kuriems gydymas gali sukelti didelių vaisingumo problemų, reiškia galimybę susilaukti palikuonių.
I. Drėgvienė iš savo asmeninės patirties žino, kad tokia galimybė yra neįkainojama dovana.
Kai jos vyras Kęstutis susirgo onkologine kraujo liga, jiems abiem nebuvo nė 30-ies. Gydytojai įspėjo, kad chemoterapija gali pakenkti paciento vaisingumui.
Drėgvos visada norėjo turėti vaikų, tačiau iki Kęstučio ligos, kaip ir daugelis jaunų šeimų, daug dirbo, siekė susikurti geresnę buitį ir planus dėl šeimos pagausėjimo buvo nukėlę ateičiai.
Liga juos privertė sustoti ir susimąstyti, ką dabar daryti.
Prieš K. Drėgvai pradedant radikalų gydymą sutuoktiniai kreipėsi į vieną vaisingumo kliniką, kurioje buvo užšaldyti jo spermatozoidai. Poniai Ievai buvo atliktas pagalbinis apvaisinimas. Kad laukiasi dvynukų, ji sužinojo, kai vyrui jau buvo pradėta taikyti chemoterapija.
Kūdikių gimimo laukimas jaunai šeimai suteikė stiprybės ištverti sunkų periodą. K. Drėgva pasveiko, yra darbingas. Laiminga šeima augina sveikus šešerių metukų dvynius.
Asociacijos „Kraujas“ vadovė pasakojo, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra jai kainavo apie 15 tūkst. litų. Tada tai buvo nemaži pinigai. Moteris mano, kad jiems labai pasisekė, jog neprireikė pakartotinės apvaisinimo procedūros – antrajai sutuoktiniai pinigų greitai nebūtų suradę.
I. Drėgvienei apmaudu, kad Lietuvoje, turinčioje visas galimybes: aukščiausio lygio specialistus, modernią medicinos aparatūrą, audinių bankus, – valstybė nepadeda nevaisingoms šeimoms, onkologinių ligonių neapsaugo nuo gresiančio nevaisingumo.
„Mes su vyru pasinaudojome mokslo pažanga savo lėšomis. Tačiau ne visos šeimos gali leisti sau tokias brangias procedūras“, – kalbėjo ji.
„Panevėžio balso“ pašnekovė viliasi, kad Seimas nepataikaus Bažnyčiai ir priims liberalesnį pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą.
I. Drėgvienės nuomone, poroms turi būtų suteikta galimybė rinktis nevaisingumo gydymo būdą, atsižvelgiant į savo religinius, kultūrinius įsitikinimus. Pasak jos, jeigu porai nepriimtinas dirbtinis apvaisinimas ar jos įsitikinimai leidžia kurti tik tam tikrą skaičių embrionų, turi būti gerbiamos jos nuostatos. Tačiau lygiai taip pat turi būti gerbiamas ir šeimų noras pasinaudoti visais mokslo pasiekimais, tokiais kaip preimplantacinė diagnostika.
Reprodukcinė sveikata prastėja
Pagalbinio apvaisinimo šalyje pradininkė, iš Panevėžio kilusi vilnietė gydytoja Gražina Bogdanskienė yra termino „dirbtinis apvaisinimas“ autorė. 1990 metais Danijoje pradėjusi gilintis į Lietuvoje netaikomą nevaisingumo gydymo metodą, o paskui tęsusi mokslus ir praktiką Anglijoje, ji su kolegomis ilgai tarėsi, kaip iš anglų kalbos išversti terminą, kuris pažodžiui reiškia apvaisinimą mėgintuvėlyje.
„Pagalbinis apvaisinimas daug geresnis terminas, nes toje procedūroje nėra nieko dirbtinio“, – pritaria naujam terminui medikė.
Vyriausiems vaikams, kurių mamai G. Bogdanskienė atliko pagalbinio apvaisinimo procedūrą, dabar jau per 20 metų. Pasak gydytojos, jie augo sveiki, dabar studijuoja.
„Mitas, kad pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti vaikai gabumais nusileidžia įprastai pradėtiesiems, kad jie turi daugiau sveikatos problemų. Jie lygiai tokie pat vaikai, kaip ir visi kiti, o galbūt net ir pranašesni. Pažangios medicinos technologijos leidžia atrinkti ir į gimdą perkelti geriausius embrionus“, – kalbėjo ji.
Dabar sunku įsivaizduoti, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius jos pacientėms ne tik reikėjo skristi į Londoną, kur gydytoja su kolegomis atlikdavo pagalbinio apvaisinimo procedūras, bet ir lytinių hormonų tyrimus tekdavo siųsti į Šveicariją, nes Lietuvoje laboratorijos neturėjo tokiems tyrimams reikalingos įrangos.
Per tą laiką nevaisingumo gydymo srityje Lietuvoje įvyko didžiulė pažanga. Tačiau ir padaugėjo nevaisingų porų. G. Bogdanskienė mano, kad jų gali būti ir daugiau nei 50 000 – nevaisingų porų registro nėra.
„Problemų, susijusių su nevaisingumu, daugėja, blogėja vyrų reprodukcinė sveikata. Jiems dažniau diagnozuojamos lytiškai plintančios ligos, infekcijos – chlamidijos, ureaplazmos, mažinančios vaisingumą. Kartais vyrai negali susilaukti palikuonių ir dėl to, kad vaikystėje jiems laiku nebuvo atlikta sėklidžių nuleidimo operacija. Pasitaiko, kad, gimus naujagimiui, sėklidės ar viena iš jų yra pilvo ertmėje. Medikai ir tėvai kartais to nepastebi. Jeigu sėklidė būna ilgą laiką nenusileidusi ir operuojama, kai berniukas jau yra sulaukęs paauglystės ar dar vėliau, net ir nuleidus ją į kapšelį nebegamina spermatozoidų. Jeigu uždelsiama abiejų nenusileidusių sėklidžių operacija, vyras gali likti nevaisingas“, – aiškino gydytoja.
Prieš dvidešimt ir daugiau metų poros nevaisingumo priežastys 60 procentų priklausydavo nuo moters sveikatos, o dabar – po 40 procentų nuo moters ir vyro sveikatos, 10 procentų yra bendros, 10 procentų – neaiškios.
Pagrindinės priežastys, kodėl moterys negali pastoti, yra ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių nepratekamumas ir endometriozė.
Ovuliacijos sutrikimai gana sėkmingai gydomi medikamentais – apie 80 procentų tokių sutrikimų turinčių moterų pačios pastoja.
Endometriozės lokalizacija gali būti įvairi. Labiausiai vaisingumui kenkia kiaušidžių endometriozė – ji gydoma operuojant. Dažniausiai po operacijos tokios moterys, paskatinus ovuliaciją medikamentais, pastoja pačios.
Pagalbinio apvaisinimo prireikia esant kiaušidžių nepraeinamumui. Viena dažniausiai atliekamų procedūrų yra intrauterininė inseminacija (IUI) – spermos sušvirkštimas į gimdą. Vadinamojo apvaisinimo in vitro (IVF) metu kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje. Jeigu spermoje nėra daug spermatozoidų, atliekama sudėtingesnė ICSI procedūra – intracitoplazminė spermatozoidų injekcija. Pasak G. Bogdanskienės, dabar padėti galima ir vyrams, kurių spermoje visiškai nėra spermatozoidų. Jiems taikomas vienas sudėtingiausių metodų, testikulinė spermatozoidų aspiracija (TESA). Spermatozoidai paimami tiesiai iš sėklidžių, atliekant jų punkciją. Tai išsigelbėjimas bevaikėms poroms, nes donoro spermos Lietuvoje naudoti negalima.
Kuo ilgiau, tuo brangiau
Pora laikoma nevaisinga, jeigu moteris iki 35 metų, nenaudodama kontraceptinių priemonių, esant reguliariems lytiniams santykiams (2–3 kartus per savaitę), jei menstruacijų ciklas nesutrikęs, nepastoja per vienerius metus.
Kuo ilgesnis nevaisingumo laikotarpis, tuo sudėtingesnis gydymas.
Pasak G. Bogdanskienės, dabar pagalbos kreipiasi vis jaunesnio amžiaus poros. Tarp jos pacientų yra vos 21–24 metų sulaukusių jaunuolių. Taip pat dažniau pagalbos ieško ir vyresnės nei 35 metų poros, kurios prieš keliolika metų nedrįso to daryti dėl savo amžiaus.
Pasak medikės, pagalbinio apvaisinimo būdu pastojusiai ir pagimdžiusiai vyriausiai pacientei buvo 51-eri.
Tačiau pagalbinis apvaisinimas ne kiekvienam prieinamas dėl kainos. Vaistai kainuoja nuo 500 iki 1,5–2 tūkst. eurų. Apvaisinimo procedūra – nuo 1,4 iki 2,5 tūkst. eurų.
Nuolat medicinos mokslo naujovėmis besidominti G. Boganskienė nebėra tokia lytinių ląstelių donorystės šalininkė, kokia buvo anksčiau. Pasak gydytojos, kol Lietuva niekaip nepriima pagalbinio apvaisinimo įstatymo, pasaulyje kinta nuostatos dėl kiaušialąsčių ir spermatozoidų donorystės, jos nebėra tokios liberalios.
Medicinos mokslo pažanga išplėtojo genetinių tyrimų sritį. Milijonai žmonių jau atliko tyrimus, siekdami išsiaiškinti savo biologinius tėvus.
„Susiduriame su naujais iššūkiais, – neneigia G. Bogdanskienė. – Turime nuspręsti, kaip garantuosime donorų anonimiškumą. Pasaulyje sparčiai kuriama DNR bazė. Jeigu donorystės būdu pradėti vaikai užaugę norės sužinoti, kas jų biologiniai tėvai, jie tą padarys.“
Pasak jos, iškyla klausimas, ar pora, kuri susilaukė kūdikio donoro dėka, turi būti informuota, kad negalės nuslėpti nuo savo vaiko, jog nėra jo biologiniai tėvai. Esą ir donorai, ir tėvai turi žinoti, kad jau šiame amžiuje donorų anonimiškumas neegzistuoja, nes vaikai turės galimybę pagal DNR tyrimus atsekti, kas jų biologiniai tėvai.
„Pasaulis diskutuoja apie tai, kaip apsaugoti vaiko interesus ir donoro teises. Aš nesu tikra, kad Lietuva yra gerai pasirengusi spermos ir lytinių ląstelių donorystei įteisinti“, – atvirai kalbėjo pagalbinio apvaisinimo pradininkė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad lytinių ląstelių donorai nėra tiriami dėl genetinių ligų, tik surenkama informaciją apie jų giminės genetines ligas.
G. Bogdanskienės teigimu, būtų katastrofa, jeigu būtų leidžiama, kad nuo vieno donoro gimtų daugiau kaip 3 vaikai. Tokiu atveju išaugtų rizika broliams susilaukti vaikų su seserimis net nenumanant apie giminystės ryšius.
G. Bogdanskienei įdomu, pagal kokius kriterijus įstatymų leidėjai atrinks moteris, kurioms pirmiausia turi būti apmokamos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Ar prioritetas bus teikiamas prie 40-ies artėjančioms, ar toms, kurioms per 20 metų, bet jos pirmesnės užsirašė į eilę.
Gydytoja labai abejoja, kad valstybė galės visiškai apmokėti pagalbinio apvaisinimo procedūras, įskaitant ir medikamentinį gydymą, visoms nevaisingoms poroms.
Faktas
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, viena iš keturių porų, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse, yra paveikta nevaisingumo. Kitais skaičiavimais, pasaulyje kas šešta pora – tai yra, 10–15 procentų, – susiduria su vaisingumo sunkumais. Dar 10–25 procentų moterų patiria antrinį nevaisingumą, kai negali pastoti pakartotinai.
Klinikos sutelkė pajėgas
Jeigu bus priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas, lietuviai dėl kompensuojamo pagalbinio apvaisinimo galės kreiptis ne tik į privačias gydymo įstaigas, bet ir į Santariškių klinikas. Šįmet čia įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras.
Jame nevaisingoms poroms pagalbą teiks daugiaprofilė specialistų komanda: ginekologai, genetikai, embriologai, medicinos biologai ir kiti. Centras koordinuos veiksmus teikiant nevaisingumo diagnostikos ir gydymo paslaugas. Šiuolaikine medicinos įranga aprūpintame centre bus konsultuojamos, tiriamos ir gydomos nevaisingos poros.
Klinikų ryšiams su visuomene atstovės Gitanos Letukienės teigimu, centre neseniai pradėtas taikyti naujas Lietuvoje nevaisingų šeimų tyrimo metodas – preimplantacinis genomo skenavimas (PGS). Šis tyrimas leidžia nustatyti chromosomų pokyčių neturinčius embrionius ir tokiu būdu padvigubinti sėkmingos apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros ir nėštumo tikimybę. Embriono chromosomų skaičiaus, struktūros pokyčiai dažnai būna nesėkmingo pagalbinio apvaisinimo priežastis.
Šio centro paslaugomis galės pasinaudoti ir onkologiniai ligoniai.
G. Letukienės teigimu, nekantriai laukiama Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris leistų centrui teikti nemokamas paslaugas (nevaisingumo diagnostika bei pagalbinio apvaisinimo gydymas būtų kompensuojamas privalomojo sveikatos draudimo lėšomis). Kol kas už jas pacientai turi mokėti patys.
