Lietuvoje ir pasaulyje didėja ar mažėja porų, negalinčių susilaukti vaikų?
Gražina Bogdanskienė (toliau G. B.). Daugėja porų, negalinčių susilaukti palikuonių. Prieš 20 metų tokių porų buvo apie 10 %, dabar jų yra 15–20 %. Lietuvoje tokios statistikos nėra, todėl mūsų šalyje vadovaujamasi Vakarų pasaulio statistika.
Kada (po kiek bandymų) medikai pripažįsta, kad pora išties negali natūraliai susilaukti palikuonių?
G. B. Nevaisingumo problema konstatuojama tuomet, kai pora, norinti susilaukti palikuonių, santykiaudama nesisaugo ir moteris nepastoja per vienus metus.
Ar pagalbinio apvaisinimo specialistai gali visiems suteikti viltį?
G. B. Poros nevaisingumas siejamas su daugybe problemų, todėl ne visoms norinčioms, bet negalinčioms susilaukti vaikų poroms reikia pagalbinio apvaisinimo procedūros. Moterys dažniausiai negali susilaukti vaikų dėl ovuliacijos sutrikimų (apie 30 % moterų nevaisingumo priežasčių). Šis sutrikimas gydomas medikamentais, po kurio sėkmingai pastoja apie 80 % pacienčių. Didžiausia grupė moterų (30–40 %), kurioms gali padėti pagalbinio apvaisinimo procedūra, yra tos moterys, kurios turi problemų dėl kiaušintakių praeinamumo. Jeigu nepastojimo priežastis – nedideli vyro spermos pakitimai, tuomet yra atitinkamų gydymo metodų, išsprendžiančių problemas be pagalbinio apvaisinimo. Jeigu vyro spermos pakitimai dideli, tuomet reikalingas pagalbinis apvaisinimas.
Kuri lytis „kaltesnė“, kad negali susilaukti palikuonių?
G. B. Abi lytys gali būti „kaltos“ dėl negalėjimo susilaukti palikuonių. Apie 40 % priklauso nuo moterų, 40 % – nuo vyrų, apie 20 % (moterų – 10 %, vyrų – 10 %) – dėl neaiškių priežasčių.
Kas daro įtaką tam, kad daugėja porų, negalinčių susilaukti atžalų?
G. B. Didelę įtaką nevaisingumui daro ekologija. Daugybė žmonių vis dar jaučia Černobylio avarijos pasekmes. Tragedija įvyko 1986 m. Nenuostabu, kad daugybė 30-mečių ir šiek tiek vyresnių vyrų Lietuvoje turi vaisingumo problemų. Žmonių vaisingumo problemos susijusios ir su maisto produktų kokybe, jų užterštumu. Gyvulių pašarai, žemės ūkyje naudojamos trąšos veikia žmonių vaisingumą, hormonų balansą ir pan.
Leopoldas Malinauskas (toliau L. M.). Moterys didžiulę gyvenimo dalį daro viską (naudoja kontraceptines priemones, nutraukia nepageidaujamus nėštumus ar pan.), kad tik tų vaikų nebūtų ir jų išties nebūna. Ir tik tuomet, kai tokia moteris savo gyvenimo kelyje sutinka savęs vertą eržilą, nusprendžia, kad nuo jo staiga nori susilaukti palikuonių. Tačiau tuomet organizmas, kuris lig tol kentė viską, kad tik tų vaikų nebūtų, tokiam moters norui paklusti atsisako. Tai galbūt moteris iš anksto turėtų pagalvoti apie tai, kad išsisukinėdama nuo nėštumo programuoja savo kūną neturėti vaikų. Kitas dalykas – visos tos cheminės priemonės, kurias moteris vartoja tam, kad nepastotų, anksčiau ar vėliau per klozetus patenka į aplinką. Ir tai žudo ne tik žmoniją, bet visą gamtą. Tai daugialypė problema.
Bandymas atsikratyti vaikų (nėštumo nutraukimai, kontraceptikai) turi įtakos moterų nevaisingumui?
G. B. Statistiškai abortų skaičius Lietuvoje nuolat mažėja. Jei 1990 m. mūsų šalyje atlikdavo apie 50 000 nėštumo nutraukimų per metus, tai šiuo metu jų atliekama 5 000–6 000 per metus. Jeigu nėštumą nutraukia profesionalūs medikai higienos reikalavimus atitinkančioje medicinos įstaigoje, tuomet problemų dėl pastojimo neturėtų būti. Jei po nėštumo nutraukimo įvyksta komplikacija – kiaušintakių uždegimas, tuomet moteris dėl kiaušintakių nepraeinamumo pastoti negali. Tačiau statistika byloja, kad ir po normalaus gimdymo negali pastoti apie 10 % moterų.
Kartais moterį, nutraukusią nėštumą, apima kaltės jausmas. Ji tarsi užsikoduoja: „Aš tai padariau, dėl to dabar negaliu pastoti“. Tai dažna priežastis, neleidžianti pastoti. Bet tai nėra užprogramavimas. Tiesiog moteris, trokštanti vaikelio, kas mėnesį supranta, kad dar nepastojo. Maža to, ji žino, kad ji kadaise nutraukė nėštumą, dėl to patiria dar didesnį stresą ir tai dar labiau sumažina jos galimybę pastoti. Tai – užburtas ratas.
Kontraceptinių priemonių vartojimas teoriškai neturėtų mažinti moters galimybės pastoti. Jie sutrikdo moters vaisingumą tik tada, kai yra vartojami. Nemanau, kad jie turi ilgalaikį poveikį. Juk kontraceptikai stabdo ovuliaciją. Netgi daliai moterų ovuliacijos sutrikimai gydomi kontraceptikais. Nutraukus jų vartojimą, moters ovuliacija būna dar intensyvesnė.
Ką apie pagalbinį apvaisinimą mano žmonės, turintys ypatingų galių?
L. M. Yra problema, apie kurią nelabai noriai kalba medikai. Dažniausiai tie, kurie buvo pradėti mėgintuvėlyje, savo vaikus irgi pradeda mėgintuvėlyje. O kas nutiktų, jei pasikeistų gyvenimo sąlygos? Pavyzdžiui, jei dėl kokių nors kataklizmų visa farmacijos pramonė ar vaisingumo klinikos nebegalėtų funkcionuoti, tai ši žmonijos dalis, kuri yra labiausiai pažeidžiama, tiesiog išnyktų. Jiems tiesiog nebūtų galimybės pratęsti savo giminės.
Lygiai taip pat rizikuoja moteris, kuri dėl persileidimo grėsmės nuo 6 nėštumo mėnesio guli ligoninėje ir bando per jėgą „įtempti“ tą vaiką į šį pasaulį. Reikėtų žinoti, kad gamta paprastai nuo tokių vaikų apsivalo: jie žūva avarijose, suserga baisiomis ligomis – jie ilgai negyvena. Juk vaikas į šį pasaulį atėjo priešinantis gamtos dėsniams.
Gražina, ar tiesa, kad mėgintuvėlyje pradėti vaikai vėliau negali susilaukti savo palikuonių?
Netiesa. Pirmasis kūdikis, kuris gimė po pagalbinio apvaisinimo Anglijoje – Louise Brown. Jai dabar 38 m. ir ji yra dviejų vaikų mama. Tai visiškai tokie patys žmonės, kaip ir pradėti natūraliu būdu. Vienintelis dalykas, kai po pagalbinio apvaisinimo gimęs jaunuolis gali turėti vaisingumo problemų – jei jo tėvo chromosomų rinkinyje yra pakitimų, kurie gali būti perduoti berniukui. Tai vienintelis atvejis, kai berniukas gali turėti tokių pat vaisingumo problemų, kaip ir jo tėtis.
Kodėl Katalikų bažnyčia taip priešinasi dirbtinio apvaisinimo idėjai?
G. B. Katalikų bažnyčia šiuo klausimu tampa vis liberalesnė. Dabar dvasininkai lyg ir mažiau priešinasi pačiai pagalbinio apvaisinimo procedūrai, bet jie nepritaria embrionų užšaldymui. Tai Katalikų bažnyčios manymu yra gyvybės žudymas. Jiems embriono žūtis tolygi žmogžudystei. Medikams sunku su tuo sutikti. Tai susiję su etiniais dalykais.
L. M. Nelabai suprantama, kodėl į visa tai veliasi katalikai. Juk būtent ši religija nėra nuosekli, ji gana dažnai prisitaiko. Buvo laikai, kai bažnyčia draudė deginti lavonus, nes vadovavosi doktrina, jog neva sielos tų, kurių kūnai bus sudeginti, vaikščios tamsybėse. Tačiau sparčiai populiarėjant krematoriumams bažnyčia kūnų deginimui nebeprieštarauja. Tai, kad šiuo metu bažnyčia pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą, dar nereiškia, kad rytoj, kai tik jai bus patogu, nekalbės priešingai. Kol kas Katalikų bažnyčiai patogu priešintis dirbtinio apvaisinimo idėjai, tą jie ir daro.
Gražina, ar tie, kurie kreipiasi į pagalbinio apvaisinimo specialistus, netiki Dievą?
Anaiptol. Pas mane dažnai ateina moterys, kurios pasakojo, jog prieš tai buvo bažnyčioje ir prašė Dievulį padėti sėkmingai pastoti po pagalbinio apvaisinimo procedūros. Negalima teigti, kad giliai tikintys žmonės į pagalbinio apvaisinimo specialistus nesikreipia.
Kodėl žmonės vietoj to, kad augintų kažkieno pagimdytą ir paliktą kūdikį, bando bet kokia kaina susilaukti savo biologinio kūdikio?
G. B. Žmonėms nesvetimas noras susilaukti savų vaikų. Tiems, kurie negali susilaukti palikuonių, gana dažnai siūloma įsivaikinti kažkieno jau pagimdytus ir paliktus vaikus. Tą ypa
skatina bažnyčios atstovai. Tik kodėl pačios bažnyčios negali globoti kažkieno paliktų vaikų? Juk Stačiatikių bažnyčios kunigai gali tuoktis, tačiau ir jie neskuba į savo šeimas imti svetimų vaikų. Yra žmonių, kurie atvirai prisipažįsta abejojantys, ar įsivaikintą mažylį mylės lygiai taip pat, kaip mylėtų savą kūdikį. Tiems, kurie nori įsivaikinti, nereikia patarėjų, jie tiesiog eina ir įsivaikina.
L. M. Kai susižavima žmogumi, matyti tik tas žmogus ir tik to žmogaus sėkla reikalinga. Viskas. Toliau dažnai nemąstoma. Tik ieškoma tų, kurie padėtų tą norą realizuoti. Kai tokie sutinkami, tuomet mokami beprotiški pinigai, kad tik tas noras būtų įgyvendintas.
Tiesiog tokia pora trokšta, kad jų skysčiai susilietų ir pavirstų vaisiumi. Pažvelkime į gamtą, pavyzdžiui, sakurą. Ji žydi, bet vaisių nemezga. O vyšnia žydi ir vaisius veda. Todėl ir nevaisingos poros bando savo žydėjimą paversti vaisiumi. Tačiau jei gamtoje žydėjimas netampa vaisiumi, tai jis ir neturėjo tapti vaisiumi. O kai bet kokį žydėjimą bandoma paversti vaisiumi, tai yra ne kas kita, kaip ėjimas prieš gamtą. Taigi visa tai stebint galima tik pagūžčioti pečiais ir pritaikyti posakį: „Kiekvienas savaip kraustosi iš proto.“
Gali būti, kad žmonės bet kokia kaina siekia susilaukti savo biologinio vaiko dėl begalinio egoizmo, kuris skatina turėti savo, o ne kažkieno kito?..
L. M. Žemė – žmonių planeta, turbūt dėl tokio manymo žmonės ir prievartauja šią Žemę. Prievartaujama Motina gamta, dėl to ji nuo tokių „išprievartautų“ produktų anksčiau ar vėliau apsivalo.
Leopoldai, juk ir mėgintuvėlyje pradėti kūdikiai turi sielas, vadinasi, Visatos dėsniai tokiam atėjimui į šį pasaulį neprieštarauja?
Vienoje saldžioje pasakoje, kuri skirta sočioms ponioms, pasakojama, kad virš būsimos mamos nuolat plazda vaikelio siela. Kai tik ji susipažįsta su mama, ji tiesiog įsikūnija tos mamos pilvelyje. Tai absurdiška. Juk tuomet visos asocialios moterys neturėtų savo vaikų. Tačiau jos gimdo po keliolika palikuonių. Tai nejaugi ta siela tokia kvaila, kad lenda į tokios mamos pilvą? Siela tiesiog paskiriama moters įsčioms. Į mėgintuvėlį pasiunčiamos ne paties aukščiausio sąmonės lygmens sielos. Žmogaus gimimas, kaip ir mirtis, yra nulemti. Labai trokštantis nusižudyti žmogus gali tai padaryti, net jei tam prireikia ne vieno karto. Tačiau savęs pagimdyti negali niekas.
Galima teigti, kad pagalbinis apvaisinimas – ėjimas prieš Dievo valią?
L. M. Anksčiau žmones suporuodavo žyniai. Šiuolaikiniame pasaulyje poros kuriasi iš meilės arba kylančios simpatijos. Ir dabar kunigai dalyvauja poros susijungimo apeigose, tačiau žmonėms renkantis vienam kitą nedalyvauja niekas. Todėl gana dažnai ne su tais žmonėmis kuriamos šeimos ir ne tiems partneriams gimdomi vaikai. Dėl to jei iš dviejų žmonių santykių negimsta žmogutis, vadinasi, jis ir neturi gimti. Gamta ir šioje vietoje apsisaugo.
Tačiau kartais vaikai gimsta ir po išprievartavimo. Ar tai reiškia, kad kartais Dievas pasiunčia prievartautoją?
L. M. Nesvarbu, kas pasiuntė prievartautoją – Dievas ar ne. Tiesiog tas vaikelis atėjo tokiu būdu. Jeigu iš santykių gimsta vaikas, vadinasi, tai Dievo (-ų) siųstas žmogus. O jei iš santykių žmogus negimsta, vadinasi, jis ir neturi gimti. Tuomet porai arba reikėtų išsivaikščioti į skirtingas puses, arba nesiekti bet kokia kaina susilaukti vaikų. Juk išprievartavus gamtą ir per prievartą į šį pasaulį įtraukus vaikelį, nieko gero iš to nereikėtų tikėtis.
Moterys, prisipažįstančios, kad nenori turėti vaikų ir jų sąmoningai neturi, nusižengia Visatos dėsniams?
L. M. Galbūt kaip tik būtent jos paklūsta Visatos dėsniams. O tos, kurios negali turėti vaikų ir bando pastoti bet kokia kaina – šiaušiasi prieš gamtą. Tai priešinimasis lemčiai.
Kuo rizikuoja tie, kuriems nelemta natūraliai susilaukti palikuonių?
L. M. Daug kuo. Neatsitiktinai anksčiau žyniai nuspręsdavo, kurios merginos turi visą gyvenimą saugoti skaistybę, kūrenti aukurą ir būti vestalėmis, o kurios – gyventi su vyrais ir gimdyti vaikus. Bandymas susilaukti vaikų nenatūraliai yra priešinimasis dievams. Tiesiog kažkas iš to daro išties pelningą verslą. Šio verslo aukos – moterys, nusprendusios eiti tokiu keliu. Taip kuriama sistema, kuri uždirba milijonus, galbūt milijardus.
Gražina, kaip reaguojate į tuos, kurie teigia, kad dirbtinio apvaisinimo industrija tėra pelningas verslas?
Siūlau pasidomėti konkrečiais skaičiais. Tie, kas kalba, jog šiame versle uždirbami milžiniški pinigai, nelabai įsivaizduoja, kiek kainuoja visa tai išlaikyti. Pagalbinio apvaisinimo procedūros kaina Lietuvoje (be medikamentų) – 1 300–1 900 Eur (priklausomai nuo sudėtingumo). Procedūros savikaina – daugiau nei 50 %. Juk žmogaus ląstelės neįmanoma išauginti vandenyje. Norint šią laboratoriją, kurioje yra specialios terpės ląstelėms auginti, išlaikyti, reikalingos didelės investicijos. Nauja laboratorija kainuoja mažiausiai 200 000 Eur. Visos medžiagos perkamos Vakarų Europos kainomis. O procedūros kaina Lietuvoje skiriasi ženkliai. Anglijoje procedūros kaina (be medikamentų) – apie 3 000 svarų sterlingų (apie 3 550 Eur). Siekiant didelio pelno, reikėtų atlikti apie 500–1 000 procedūrų per metus. Dabar visoje Lietuvoje (tarp jų – visos vaisingumo klinikos) per metus atliekama ne daugiau nei 900 procedūrų.
Kodėl pagalbinio apvaisinimo procedūros nekompensuoja valstybė?
G. B. Visus tuos 20 metų, kai dirbu šioje srityje, teigiama, jog finansavimas neįmanomas dėl to, kad nėra įstatymo. Mes vis dar dirbame pagal 1999 m. sveikatos ministro įsakymą. Tai ne tik biurokratinis klausimas, nes ne paskutinę vietą šioje srityje užima bažnyčia. Nepaisant to, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, pastaroji vis tiek norint priimti tam tikrus sprendimus daro didelę įtaką.
Leopoldai, teigiate, kad medikai nėra kilnios profesijos atstovai?
Yra medikų-verslininkų klanas, kuris ne tik inicijuoja vaiko pradėjimą, bet yra dar didesnis verslininkų-medikų klanas, kuris inicijuoja vaiko žudymą. Juk yra moterų, kurios desperatiškai bando įtraukti vaiką į gyvenimą, bet yra ir tokių moterų, kurios desperatiškai bando nutraukti vaiko gyvybę. Tai lazda su dviem galais. Juk kai gydytojas moteriai padeda atsikratyti 3 mėnesių vaisiaus, jis daro kriminalinį abortą. Ir iš to uždirba didžiulius pinigus.
Senovėje buvo žynių, gydžiusių ir sielą, ir kūną. Tačiau XI–XII a. susikūrė kunigų ir daktarų luomas. Neatsitiktinai jie visi puolė tuos, kurie gydė ir kūną, ir sielą. Žynių luomas buvo išdraskytas. Tuomet ir buvo pasiskirstyta – medikai nusprendė gydyti kūną, kunigai – sielas. Todėl ir šiandien kūnai mėsinėjami ir gydomi Santariškėse, o sielas bandome susitvarkyti Katedroje.
Tačiau iš tikrųjų jei pora negali susilaukti vaikelio, pirmiausia reikėtų tvarkytis sielos reikalus, o ne spręsti kūniškas problemas. Siekis desperatiškai nužudyti arba pradėti vaiką rodo, kad žmogaus siela ir mintys neharmoningos.
Tai ką daryti porai, kuri turi viską, bet iki absoliučios laimės trūksta tik vaikelio?
L. M. Vaiko nėra, vadinasi, jo ir neturi būti. Jeigu pora išprievartavusi gamtą vis dėlto tą vaiką gaus, jo kūnas nebus tobuliausias (jis tiesiog negalės susilaukti palikuonių), o siela – ne pati skaidriausia (juk aukščiausios jėgos mato, kad prievartaujama gamta). Liūdna, tačiau taip yra. Tiesiog reikėtų susitaikyti su tokiu likimu.
Gražina, jau 20 metų padedate susilaukti vaikų tiems, kuriems gamta neleidžia. Jaučiatės einanti prieš Dievo valią?
Ne, nesijaučiu. Padėjau daugybei vaikelių ateiti į šį pasaulį, tikiuosi padėti dar daugiau. Kai matau tuos vaikus, sulaukusius 20 metų, džiaugiuosi, kokie jie gražūs, sveiki, visaverčiai visuomenės piliečiai, todėl nemanau, kad einu prieš Dievą.
Ramunė Daugėlienė
Tekstas spausdintas žurnale ŠIUOLAIKINĖ+NATŪRALIOJI MEDICINA nr.: 10, 2016 m.