Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – daug aistrų ir diskusijų kėlęs teisės aktas, kuris buvo vetuotas ir koreguojamas dar neįsigaliojęs. Šiandien galioja vadinamoji liberalioji versija, kurioje leista neriboti sukuriamų embrionų skaičiaus, taip pat lytinių ląstelių donorystė ir išankstinė embriono diagnostika.
Pradėjus teikti kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas, gimė daugiau kaip pusšimtis kūdikių. Tačiau porų, kurioms pagalbinis apvaisinimas – vienintelė išeitis susilaukti vaikelio ir kurioms šios procedūros dėl įstatymuose įtvirtintų trikdžių nėra prieinamos, dar yra.
Pagrindines Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kliūtis ir spragas aptariame su šių procedūrų pradininke Lietuvoje gydytoja ginekologe Gražina Bogdanskiene.
Taigi įstatymas turi spragų, dėl kurių ne visos poros mūsų šalyje gali tikėtis pagalbinio apvaisinimo procedūros. Pavyzdžiui, Lietuvos įstatyme yra toks atrankos kriterijus – pora turi būti susituokusi ar įteisinusi partnerystę.
Iš tiesų, Lietuvos pagalbinio apvaisinimo įstatymas (toliau – Įstatymas) numato, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra tiek valstybės kompensuojama, tiek nekompensuojama, gali būti atliekama tik susituokusioms poroms arba įregistravusioms partnerystę. Taigi sąlyga egzistuoja, tačiau teisinė bazė jai įgyvendinti nesukurta, nes Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo. Ką šiuo atveju turime pasakyti atėjusiai porai – kad šalyje nėra įstaigos, kurį išduotų pažymą apie įregistruotą partnerystę? Dėl to nesusituokusios poros mūsų šalyje paliktos be pagalbos, joms negali būti atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra, ir jos, kaip ir anksčiau, iki Įstatymo įsigaliojimo, priverstos vykti į užsienio šalis. Taigi šis Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pagal kurią visi piliečiai turi vienodas teises į gydymą.
Kaip šis klausimas sprendžiamas kitose išsivysčiusiose šalyse?
Daugelyje Europos šalių teisė į pagalbinį apvaisinimą numatyta tiek susituokusioms, tiek nesusituokusioms poroms, taip pat ji gali būti atliekama ir moterims, neturinčioms partnerio.
Daug diskusijų kėlė ir kelia nepanaudotų embrionų laikymo klausimas. Prašome pakomentuoti tai plačiau.
Embrionų laikymo politika, jų donavimas – dar vienas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo netobulumas. Pagal dabar galiojančią tvarką, sukurtus ir moteriai neperkeltus embrionus poros privalo saugoti neribotą laiką, amžinai. Ką reiškia sąvoka „amžinai“? Ar ir tada, kai pora jau turi vaikų ir daugiau neplanuoja gausinti šeimos, ji vis tiek turi saugoti embrionus, perduoti šią prievolę savo vaikams? Teoriškai tai reiškia, kad ir mirus tėvams embrionai turės būti saugomi. Tokia sąlyga vėlgi riboja porų teisę pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra, nes reikalavimas saugoti nepanaudotus embrionus amžinai – tai išlaidos, kurias ne kiekviena pora išgali mokėti. Tiesa, Įstatymas numato, kad po dvejų metų pora embrionų gali atsisakyti ir perduoti universitetinei klinikai donorystei. O jeigu pora nenori jų donuoti? Vėl pažeidžiama poros teisė į disponavimą savo kūno dalimi. Daugelyje pasaulio šalių numatytas embrionų saugojimo terminas yra 5–10 metų, nes po 10 metų jie tampa nekokybiški.
Kokia situacija Lietuvoje yra dėl spermos banko? Ar tinkamai reglamentuotas pagalbinis apvaisinimas donoro sperma?
Donoro lytinės ląstelės atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą gali būti naudojamos tokiais atvejais:
- kai vieno iš partnerių lytinės ląstelės pažeistos ar jų nepakanka procedūrai atlikti;
- kai yra rizika, kad su vieno iš partnerio lytinėmis ląstelėmis bus perduota didelę negalią sukelianti liga.
Taip Įstatymu apibrėžiamas donoro ląstelių panaudojimas. Tačiau mūsų šalyje apvaisinimas donoro sperma yra probleminis. Mat iki šiol Lietuvoje nėra spermos banko. Visos privačios gydymo įstaigos, kurių patirtis pagalbinio apvaisinimo srityje didžiulė, turi licencijas pagalbinio apvaisinimo procedūroms atlikti ir lytinių ląstelių bankui funkcionuoti. Tačiau tokių bankų nėra, kadangi lytinių ląstelių donorams kompensacija už jų lytines ląsteles nėra numatyta. Todėl Lietuvos pacientams rekomenduojamas apvaisinimas donoro sperma, įvežta iš Europos Sąjungos šalių. Tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas išskirtinę teisę dirbti su įvežtine sperma suteikia tik universitetinėms klinikoms. Tokios sąlygos vėl riboja pacientų teises pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Licencijos, suteikiančios teisę atlikti pagalbinį apvaisinimą, yra vienodos privačioms ir valstybinėms gydymo įstaigoms. Tuomet kodėl teisė dirbti su sperma suteikiama tik universiteto klinikoms? Taip vėl pažeidžiamos paciento teisės, ribojamos privačių gydymo įstaigų paslaugų teikimo galimybės.
Kiek gydymo ciklų kompensuojama? Ar dar yra ką tobulinti?
Gydymo ciklą sudaro: – šviežiai sukurtų embrionų perkėlimas – nuo kiaušidžių stimuliacijos pradžios iki nėštumo testo atlikimo arba – šaldytų embrionų perkėlimas – nuo vaistų, skirtų gimdos gleivinei paruošti, iki nėštumo testo atlikimo. Valstybė apmoka ne daugiau kaip 2 gydymo ciklus.
Ne visi pacientai žino, kad ir privačiose gydymo įstaigose taip pat gali būti atliekamos iš valstybės biudžeto kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Patvirtinus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, procedūros tapo kompensuojamos susituokusioms poroms iki 42 metų amžiaus. Šios kompensuojamos procedūros atliekamos visose privačiose gydymo įstaigose, kurios turi pagalbinio apvaisinimo licenciją ir yra pasirašiusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis.
Dėkojame už pokalbį.