Vis pasirodančios žinutės apie apleistus, skriaudžiamus, žudomus vaikus sukelia didelį vidinį skausmą ir norą nuo to atsiriboti. Turintiems vaikų galvoje nesusidėlioja, kaip galima savo vaiką mesti į šulinį... Nesinori net galvoti, nes per skaudu suvokti. Tačiau akivaizdu, kad tai prasta pozicija – būtina kalbėti ir ieškoti sprendimų, ką daryti, kad analogiški atvejai nepasikartotų, kaip, bendrai, apsaugoti mūsų vaikus.
Kasdien klinikoje stebiu šeimas, kurios atkakliai ir ryžtingai siekia į pasaulį paleisti naują gyvybę. Jų širdys kupinos meilės, noro rūpintis vaiku; sunkias ir ilgai trunkančias procedūras jie ištveria, nes mintyse mato pirmuosius savo būsimo kūdikio žingsnius, jo šypseną, juoką; jų negąsdina bemiegės naktys ir kilsiantys sunkumai. Jų ryžtas tapti tėvais nepaliauja manęs džiuginti.
Ir kaip sunku suvokti, kad toje pačioje šalyje, gal net už kelių dešimčių kilometrų gyvena suaugusieji (tikslingai nerašau žodžio žmonės, jie to žodžio nėra verti), kurie nesijaučia blogai, kai skaudina vaikus, kai savo elgesiu verčia juos verkti, bėgti naktį į šaltį. Jie griauna tų vaikų vaikystę, atima iš jų gražius prisiminimus, suformuoja sunkiausias psichologines situacijas jų galvose, iš kurių jiems gal nepavyks išbristi visą gyvenimą. Vis klausiu savęs, kaip taip nutinka? Kaip visuomenėje, kur tiek daug kalbama apie tinkamą vaikų auklėjimą; rūpinamąsi kiekvieno kąsnio, kuris dedamas vaikui burnon kokybe, kiekvieno žaislo, kurį jis paima į rankas saugumu, kiekvieno rūbo, kurį jis velkasi sudėtinėmis dalimis; stengiamasi apsaugoti vaikus nuo bet kokios blogos informacijos... Kaip tokioje visuomenėje atsiranda žmonės, kuriems vaikas nustoja būti vertybe? Kaip gali būti tokios šeimos, kur vaikai nugyvena 5 metus ir nei karto nėra valęsi dantų?..
Dabar daugybė žmonių pasisako šiuo klausimu, jau įvardyta daug „kaltininkų“: alkoholis ir lengvas jo prieinamumas, provincijos skurdas, prastai veikianti socialinės priežiūros sistema, per mažas finansavimas visose srityse. Manau, kad nereikėtų kiekvienam bandyti „tempti paklodę“ į savo pusę stengiantis įtikinti, jog jo įvardintas „kaltininkas“ yra vienintelis ir tikrai atsakingas už visą smurtą, kurį patyrė Lietuvos vaikai. Atskirai paėmus kurį nors „kaltininką“ tampa aišku, kad tik kartu su kitais veiksniais jis paskatino įvykti tai, kas įvyko.
Ši skaudžiausia istorija atskleidė šiltai, miestuose gyvenantiems, apsiperkantiems prekybos centruose, einantiems į kiną ar teatrą, kad daugybė šeimų provincijoje gyvena lyg atskirose salose, kur jie lieka nematomi ir niekam nereikalingi. Jie neina į renginius, kinoteatrus, nevežioja vaikų į baletą ir kitus būrelius. Ten visai kitokie tarpusavio santykiai, ten kitokie kasdieniai įpročiai. Ir kai tas kitas Lietuvos pasaulis parodė savo tamsiausią pusę tapo aišku, kad nežinia, ką su tuo daryti, nes iš esmės, reikia nešti civilizaciją į toliausius šalies kampelius – traukti iš rankų butelius ir dėti į jas knygas, jungti šviesą ir burti kaimynus, drąsinti socialines darbuotojas nebijoti įžengti į kiemus su lojančiais šunimis, suteikti vaikams daugiau švietimo, pramogų, kad kaime nebūtų taip tamsu ir bejėgiškai graudu ir baisu gyventi.
Gyvenimas socialiniuose tinkluose parodė, kad mes mokame demonstruoti solidarumą su nuskriaustaisiais – puošiamės vėliavomis, dėl sergančiųjų pilame šalto vandens kibirus ant galvos, perkame gėles iš babyčių, tai gal laikas naujai akcijai? Pavyzdžiui, aplankyk tolimiausiame Lietuvos kaime gyvenančią šeimą, pasėdėk, pakalbėk, pasijuok su jais, atnešk knygą dovanų jų vaikui, palik žvakę kaip šviesos, gėrio ir vilties simbolį. O ką daugiau mes galime nuveikti dėl skriaudžiamų Lietuvos vaikų?
